Išdalinti 2016 metų dviračių sporto pinigai

Kūno Kultūros ir Sporto Rėmimo Fondas sportininkams išdalino iš alkoholio, cigarečių ir pokerio gautus pinigus. Dviračių sportui teko 250 000 €.

Tikrai nemaniau, kad Baltic Chain Tour varžybos tiek daug kainuoja.

2016 dviratininkams skirta 250 000 €

2016 dviratininkams skirta 250 000 €

Lietuvos dviračių sporto programos
Lietuvos dviračių sporto federacija Dviračių sporto plėtra 140 380 EUR
VšĮ klubas Instinktas Dviračių maratonų taurės varžybų organizavimas 5 000 EUR
Panevėžio merginų dviračių sporto klubas Fortūna Sportinio inventoriaus įsigijimas 15 000 EUR
Panevėžio merginų dviračių sporto klubas Fortūna Dviratininkų mokomasis treniruočių darbas 15 000 EUR
Šiaulių BMX sporto klubas Sporto inventoriaus ir įramngos įsigjimas 3 000 EUR
Lietuvos dviračių sporto federacija Baltic Chain Tour 2016 30 000 EUR
VšĮ Dviračių sportas Dviratininkų mokomasis treniruočių darbas 5 000 EUR
VšĮ Dviračių sportas Sporto inventoriaus įsigijimas 15 000 EUR
Panevėžio sporto klubas EL-Eko-Sport Pasirengimas ir dalyvavimas varžybose 10 000 EUR
Panevėžio sporto klubas EL-Eko-Sport Dviračių treko sprinto ir tempo rungčių sportinio inventoriaus atnaujinimas 15 000 EUR

http://cycling.lt/kuno-kulturos-ir-sporto-remimo-fondas-dviraciu-sporto-programoms-atseikejo-daugiau-kaip-250-tuks-euru/

Kauno maratonas 2015

Kauno maratonas

Kauno maratonas

„Debilai organizatoriai, gaidžiai, suknisti šunsnukiai“, galvojau aš sau, kai pribėgęs pirmąjį vandens punktą radau jį sausai nušluotą. Savanorės karštligiškai pilstė vandenį: viena laikė vienkartinį indelį, kita — pylė vandenį iš bambalio. Skubėdamos dalį vandens prapildavo pro šalį. Į kiekvieną indelį pretendavo keliasdešimt eilėje išsirikiavusių rankų.

Eilėje nelaukiau, nubėgau toliau. Negi taip niekada ir nepasimokysim iš savo klaidų? Juk ne pirmą kartą vyksta bėgimas vasarą ir ne pirmą kartą tokios grubios klaidos padaromos. „Kokio durnumo reikia būti, kad nesugebėtum parūpinti vandens maratono bėgime, kai svilina 30 laipsnių karštis?“, retoriškai klausiau savęs. „Tokio durnumo, kokio yra Kauno maratono organizatoriai“, negailestingai atsakydavau, nors retoriniai klausimai ir nereikalauja atsakymų. Buvau labai supykęs.

Antras vandens punktas irgi buvo visiškai nušluotas. Supratau, kad vandens galiu tikėtis gauti tik antrame rate, ne anksčiau kaip už pusantros valandos. Nusiteikiau 21 kilometrui be lašo vandens. O prieš startą Saulenis nuo scenos kalbėjo, kad vandens tikrai užteks, viskuo pasirūpinta. „Melagis tu, Sauleni, suknistas melagis“, mintyse vadinau negražiais žodžiais organizatorius. Čia pateikiu tik literatūrinę versiją, nes jei parašyčiau, ką iš tikrųjų galvojau, mano web serveris parūktų dūmais, o Google’as mane negrįžtamai ištrintų iš interneto.

Lyg būtų mažai bėdų, dar ėmė streikuoti žarnynas. 8-ame kilometre minutėlei nubėgau į krūmus. Išlindau šiek tiek pažvalėjęs, net nejučia paspartinau žingsnį nuo 5:20 iki 5:10. Trečiajame vandens punkte vėl negavęs vandens jau tik piktdžiugiškai vyptelėjau. Iš žmonių giminės aš nuo šiol nieko gero nebesitikėjau. Tiesiog reikės iškentėti pirmą ratą, o paskui jau bus matyti.

Ir kaip aš nustebau, kai artėdamas prie 14-ame kilometre esančio vandens punkto, ant stalų pamačiau vandens indelius. Atrodė kaip stebuklas! Išgėriau 4 indelius vandens ir 1 energetinio gėrimo. Kaip gera buvo gerti vandenį. Net nepajutau, kad jau bėgu išlipęs iš 5:00 tempo. Nuo šios vietos jau kiekviename vandens punkte vandens būdavo į valias. Dingo pyktis, visas blogas mintis kaip ranka nuėmė. Netgi beveik atleidau organizatoriams už pirmuosius 3 vandens punktus. Gurkšnojant vandenį atrodė net juokinga, kad galėjau ant kažko pykti. Pamanykite tik, vandens nebuvo. Užtai dabar yra, gerk!

Problemų kėlė tik žarnynas. Man vėl skubiai reikėjo į tualetą. Paprastai su savimi pasiimu tualetinio popieriaus, bet jau jį buvau sunaudojęs 8-tame kilometre. Net nežinočiau ką reikėtų daryti, jei tualete popieriaus nebūtų. Pasikankinau porą kilometrų, bet visa laimė, kad 20-ame kilometre stovėjusiame tualete popieriaus buvo. Šį kartą jau taip nebeskubėjau, užtrukau apie tris minutes, leidau sau pailsėti.

Baigęs pirmąjį ratą, kartojau sau: „Dar ne pusė, dar ne pusė. Neskubėk. Pusė bus tik nuo 30 km.“ Antrą ratą pradėjau sulėtėjęs iki 5:30. Kol pasiekiau 30 km, greitis pamažu nukrito iki 5:40, tačiau beveik visų aplinkinių buvo nukritęs dar daugiau, todėl pradėjau lenkti bėgikus ištisais būriais. Apskritai vis mažėjo bėgikų, o vis daugėjo pėsčiųjų. Vieną kitą pėstyjį pašnekindavau, pamotyvuodavau. Kai kurie net imdavo bėgti.

Antrame rate mane aplenkė tik 2 bėgikai. 35-ame kilometre iš pradžių aplenkė suomis, su užrašu ant marškinėlių SUOMI, ir netrukus Vidas. Pastarasis aplenkė tokiu greičiu, kad net nesupratau, ar jis tikrai tose pačiose varžybose bėga? Vidas tuo pačiu ypu aplenkė ir Suomį, o netrukus visai dingo už horizonto.

36-ame kilometre jau bėgdamas tik 6:00 tempu pavijau Šviesos karį Arūną. Dviese linksmiau, nusprendėme ir ramiai sau plepėdami artėjome link finišo. Dar po poros kilometrų mus pasivijo vienišas 4:00 vedlys. Trise linksmiau, nusprendėme, ir jau trise plepėdami artėjome link finišo. Taip ir finišavom.

O organizatoriams norisi palinkėti išspręsti vandens problemą. Nes tai yra problema. Apsilankykite Rygos maratone ir pažiūrėkite, kaip ruošia vandens punktus. Ten 2 valandos prieš startą vandens indeliai jau stovi supilstyti 3 aukštais, panašiai kaip šioje nuotraukoje.

Galima pasirūpinti, kad vandens maratone nepritrūktų

Galima pasirūpinti, kad vandens maratone nepritrūktų

Rygos maratonas 2015

Varžybų sėkmę galima matuoti įvairiais būdais. Vieni sėkmę matuoja užimta vieta, kiti — pagerintu bėgimo laiku. Treti sėkme laiko aplenkti principinį priešininką, dar kiti — suspėti per kontrolinį laiką, arba, kaip Harukis Murakamis — bėgti niekada nesustojant.

Aš didžiausia sėkme varžybose laikau sugebėjimą optimaliai paskirstyti jėgas. Kai finišavęs galiu nuoširdžiai pasakyti, kad atidaviau viską, ką turėjau, kad atbėgti per trumpesnį laiką nebegalėjau. Būtent taip šįkart ir nubėgau Rygos maratoną. Nepagerinau asmeninio rezultato, neaplenkiau principinio priešininko, aukštos vietos irgi neužėmiau, tačiau pastangas paskirsčiau idealiai. Žinau, kad greičiau jau negalėjau. Todėl šių metų Rygos maratonas turbūt buvo pats sėkmingiausias mano maratonas.

Rygos maratonas 2015

Rygos maratonas 2015

Į Rygą atvažiavau beveik nevėluodamas. Kaip tik suspėjau nueiti į tualetą, pasiimti numerį, šiek apšilti, dar kartą nueiti į tualetą ir atsistoti į startą. Buvau sutaręs bėgti su Valerijumi, bet minioje jo neradau. Startavau vienas pats, tačiau neprabėgau nei puskilometrio sutikau jį bėgantį. Nuo to momento ir bėgome kartu visą laiką.

Valerijus nuo pirmųjų minučių tapo mano vedliu. Jis diktavo tempą, o aš tik bėgau šalia. Jėgas paskirstėme kaip pagal vadovėlį, kiekvieną kilometrą bėgome tuo pačiu tempu.

Bėgti buvo lengva, nes visą kelią praplepėjome. Pirmuosius 10 kilometrų pliurpėme neužsičiaupdami, paskui aš šiek tiek pritilau. Vėliau burną mažiau aušino ir jis. Nuo kokio 30 km pradėjau pavargti, tad burną praverdavau tik kai tikrai negalėdavau susilaikyti ko nors nepakomentavęs.

O komentuoti buvo ką. Rygoje bėgo labai daug lietuvių. Paplodavome ir pašūkaudavome prabėgančiai Rasai Drazdauskaitei ir visiems kitiems aplenktiems ir mus aplenkusiems lietuviams. Aptarinėjome savo savijautą, greitį, įveiktą atstumą, laukiančius sunkumus, kitus bėgikus, aplinką, trasos grožį, temperatūrą, vėją, lietų ir pan. Bėgant maratoną temų pokalbiui niekada nepritrūksta.

Pirmojoje varžybų dalyje buvo maloniai vėsu, puiki diena bėgti. Tačiau nuo vidurio pradėjo pamažu lašnoti. Ilgainiui lietus vis stiprėjo ir stiprėjo. Iš pradžių permirko marškinėliai, paskui vienas batas, paskui ir antras. Darėsi šalta. Nuo 30 km jau buvau kiaurai permirkęs. Nuo 35 km visai sustirau į ragą. Aplenkdamas klouno drabužiais ir raudona klouno nosimi pasipuošusį bėgiką atsisukau per petį ir norėjau jam parodyti nosį, t.y. pridėti nykštį prie nosies ir pavinguriuoti pirštais ore. Tačiau buvau taip sustiręs, kad net nepavyko pajudinti sustingusių pirštų. Kiaurai šlapias klounas taip liūdnai nužvelgė mano nevykusį triuką, kad net susigėdau.

Mes tempo nemažinome ir finišas nenumaldomai artėjo. Varžybų viduryje kartais pasimuliuodavau ir pasislėpdavau nuo vėjo už Valerijaus nugaros, tačiau kuo arčiau buvo finišas, tuo labiau jaučiau, kad dar turiu jėgų atsargą. „Kodėl gi man Valerijaus neaplenkus“, ėmė kirbėti slapta mintis. Ir likus 2 km pajutau, kad jau metas, dabar arba niekada. Spurtavau užtikrintai, pagreitėjau maždaug 20 sek kilometrui, bet Valerijus atkakliai laikėsi iš paskos. Paskui pagreitėjau dar 20 sekundžių, spaudžiau kiek galėjau. Tačiau likus mažiau nei kilometrui jis taip paspaudė, kad tik beviltiškai stebėjau tolstantį. Finišavau atsilikęs 15 sekundžių. Galutinis laikas 3:22:55. Ne greičiausias maratonas gyvenime, bet tikrai vienas iš pačių geriausių.

Dviese Trakų pusmaratonyje 2015

Seniai norėjau sudalyvauti bėgimo varžybose su sūnumi, kuriam dabar 1 metai ir 3 mėnesiai. Tokia proga pasitaikė per Trakų pusmaratonį. Kai varžybų dieną nebuvo kam prižiūrėti vaiko, nedvejojau ir startavau su vežimėliu.

Dangirio vežimėlis iš esmės tinkamas bėgimui, nors ir nėra specialiai tam pritaikytas: tvirta 3 ratų konstrukcija, dideli, pripučiami ratai. Nors šiaip jis yra gana didelis ir griozdiškas, stumiant iš galo jis man atrodo kaip raketa. Bėgti su vežimėliu man nebuvo naujiena, buvau jau nubėgęs apie 100 km Vingio parke.

Vaikui bėgimas gana greitai atsibosdavo. Todėl treniruočių laiką derindavau prie miego grafiko, palaukdavau kol vaikas užmigs. Praeitą savaitgalį su vežimėliu nubėgome 32 km be jokių problemų, nes daugiau nei pusę laiko Dangiris pramiegojo. Nežinojau, kas mūsų laukia varžybose, jei jis šįkart neužmigs.

Trakų pusmaratonis su Dangiriu

Trakų pusmaratonyje dviese su Dangiriu

O jis kaip tyčia ir neužmigo. Prieš varžybas niekaip neapsisprendžiau, iš kur man startuoti: ar iš galo, ar atsistojus pagal savo pajėgumą. Ketinau bėgti maždaug 1:40:00 laikui, todėl pagal savo pajėgumą turėčiau būti priekiniame starto koridoriaus trečdalyje. Bet nelabai norėjau maišytis ir trukdyti kitiems su vežimėliu. Startas iš galo irgi neviliojo, nes paskui tektų aplenkti visą minią.

Dilema išsisprendė paprastai. Kol susiruošiau pats ir suruošiau startui Dangirį, užtrukau tiek, kad atėjo starto laikas. Kai nuvažiavome prie starto, vienintelė laisva vieta buvo pačiame gale.

Kaip ir numaniau, buvo labai nelengva aplenkinėti minią ėjikų-bėgikų. Iš pradžių prasiskinti kelią padėjo Paulius, tiesiog bėgau paskui jį. Paskui, kai už tilto kelias pralaisvėjo ir atsirado daugiau vietos, pasidarė lengviau. Bėgosi smagiai, vežimėlį stumti nebuvo sunku, vietos pilnai užteko. Tik buvo viena problema — Dangiris niekaip neužmigo. Miegoti trukdė ryški saulė. Vežimėlio stogas nemetė pakankamo šešėlio. Kai saulė buvo iš nugaros, jis lyg ir imdavo snausti, bet pasisukus trasai prieš saulę visi miegai išlakstydavo. Man niekaip nepavyko vežimėlio uždengti, padaryti šešėlio, nes Dangiris jokiu būdu nenorėjo būti uždengtas, jam reikėjo matyti kas aplinkui vyksta.

Pirmo rato pabaigoje jam jau ėmė atsibosti visas tas bėgimas. Juk varžybos — tai taip nuobodu! Daviau gerti, bandžiau duoti žaislų. Kuriam laikui pavyko jį sudominti ir šiaip ne taip įveikėme pirmąjį ratą. Tačiau antrame rate įveikus vos porą-trejetą kilometrų Dangiris pasakė griežtą STOP. Iškėliau jį iš vežimėlio. Pasivaikščiojome po pievą, pagainiojome skruzdėles. Taip pamažu nukulniavome iki finišo. Nusukome gal kokius 6-7 kilometrus.

Šiaip varžybose buvo nelengva. Negalėjau nei normaliai bėgti, nei normaliai rūpintis vaiku. Dangiriui irgi buvo nelengva, nes jis nei išsimiegojo, nei pasidžiaugė bėgimu. Dabar galvoju, kad varžybose bėgti su vežimėliu verta tik jei vaikas užmiega. Jei neužmiega, tai geriau visai nebėgti. Taip pat galvoju įsigyti labiau bėgimui pritaikytą vežimėlį. Mačiau, kad Trakuose bėgo ir kitas tėtis su vežimėliu. Jo vežimėlis buvo su tankiu tinkleliu, neblogai uždengiančiu saulę. Buvau tą tėtį aplenkęs, kai jis buvo stabtelėjęs patvarkyti vežimėlio, bet paskui jis aplenkė mane, kai aš stabtelėjau prie savojo. Atrodė, kad jam sekasi žymiai geriau nei man.

Svarbiausia, kad varžybose sudalyvavome, medalį gavome. Tikiuosi, kad tokių bendrų medalių bus ir daugiau.

Biķernieku pusmaratons 2015

Savijauta po vakarykščio Ąžuolyno pusmaratonio buvo prasta. Kojos buvo kietos ir sunkios kaip švininės. Vakare svaigo galva, buvo silpna, krėtė šaltis. Kaune nuo skysčių trūkumo ir nuo kaitrios saulės buvau šiek tiek perkaitęs. Nejutau jokio noro trenktis į Rygą į dar vienas varžybas. Ėmiau netgi prisibijoti rytoj laukiančio pusmaratonio.

Tačiau atsikėlęs ryte jaučiausi visai neblogai. Bevažiuojant į Rygą nuotaika darėsi vis geresnė. Tik šiek tiek apsiskaičiavau su maistu. Vilniuje pavalgiau pusryčius, kelionėje suvalgiau du bananus, tačiau Rygoje iš mašinos išlipau alkanas. Subėgiojau į parduotuvę ir nusipirkau varškės sūrelį ir tris bandeles. Vėliau paskaičiavau, kad iš viso suvalgiau apie 1200 kcal. Iki varžybų buvo likusi mažiau nei valanda, todėl maisto buvo per daug. Būtų užtekę ir trečdalio to kiekio, bet kai nueini į parduotuvę alkanas, tai dažniausiai prisiperki per daug.

Bikerniekų pusmaratonis vyksta žiedinėje automobilių lenktynių trasoje. Padangų pėdsakų zigzagais išraižytas asfaltas liudijo apie čia vykusias motorų kovas ir kėlė kovinę dvasią. Trasoje buvo keletas neaukštų, bet įžūlių kalniukų su gana stačiomis nuokalnėmis. Aš esu lygumų bėgikas, todėl nuokalnės kiekvienąkart man kirsdavo per kojas. Kaip ir visuose Latvijos pusmaratoniuose, bėgti reikėjo 4 ratus.

Dalyvių buvo labai daug, apie 2000 ir dar antra tiek buvo dalyvius palaikančių sirgalių. Buvo scena su šokių ir dainų programa, dalyviams nemokamai dalinama košė ir arbata, vyko įvairios atrakcijų ir loterijos, veikė kavinės, mugėje buvo galima įsigyti visko: nuo meduolių iki sporto reikmenų ir pan. Vakarykštis Ąžuolyno bėgimas su 34 pusmaratonio bėgikais atrodė kaip kaimo varžybos.

Latviai, kaip ir lietuviai, nesugeba padaryti normalių starto koridorių pagal dalyvių pajėgumą. Į priekį sulindo pulkas vaikų ir šiaip įvairaus plauko starto šliužų, kurie visą paraką išeikvoja neįveikę pirmojo kilometro. Jie nuo pirmųjų sekundžių užtvėrė kelią ir trukdė aplenkti.

Po starto pradėjau bėgti neskubėdamas, tad tie šliužai man lyg ir netrukdė, bet jei siekčiau aukšto rezultato, tai būčiau susinervinęs. Mačiau kaip sunkiai kelią į priekį alkūnėmis skynėsi greitesnieji bėgikai.

Po pirmojo kilometro išsivadavau nuo vaikų, aplenkiau 1:40 tempo vedlius, kelias pralaisvėjo ir galėjau bėgti savo greičiu. Pilvas buvo prikimštas bandelių, todėl labai greitai nebėgau, bet jau po pirmojo rato pasijutau geriau. Ypatingų rezultatų nesiekiau, laikiau šias varžybas intensyvia treniruote, o ne rimtomis varžybomis. Laikiausi vakarykštės taktikos: lėtas startas ir greitas finišas.

bikernieku pusmaratons 2015

Jau pusiaukelė

Pirmuosius 2 ratus bėgau vienas pats, bet paskui pavijau vieną vaikiną, kuris bėgo panašiu tempu. Paskutinius 7-8 km bėgome kartu. Pirmą ratą įveikiau per 24:32, antrą — 23:45, trečią — 23:30, ketvirtą — 22:23. Galutinis laikas 1:34:10.

Po varžybų jaučiausi kaip ant sparnų, buvo gera nuotaika, norėjosi šokti ir dainuoti. Man taip retai būna, dažniausiai būnu nusiminęs, priekaištauju sau, kad galėjau nubėgti greičiau. Pastebėjau, kad kuo mažiau reikalauju iš savęs, tuo labiau būnu patenkintas. O nuo pernai gruodžio mėnesio apskritai bėgioju be jokių gps’ų ir pulsometrų (nes sugedo garminas), viską matuoju savo vidiniu laikrodžiu. Rezultatams tai gal ir nepadeda, bet savijautai — labai.

Ąžuolyno bėgimas 2015 — Kauno derbis

Kai pamačiau, kad tą patį savaitgalį Kaune vyks dvi pusmaratonio bėgimo varžybos, pirma mintis buvo: „taip gali būti tik Kaune“. Bet aš klydau, nes tokia nesąmonė gali nutikti bet kuriame mieste, ne tik Kaune. Apmaudu, kad dėl kažkieno ambicijų ir užsispyrimo buvo sugadintos geros varžybos.

Metų pradžioje buvo paskelbta, kad balandžio 25d., šeštadienį, vyks Kauno pusmaratonis, kurį organizuoja VšĮ „S. Dariaus ir S. Girėno sporto centras“. Praėjus keliems mėnesiams buvo paskelbta, kad sekančią dieną, balandžio 26d. sekmadienį, vyks Kauno pusmaratonis, kurį organizuoja VšĮ „Tarptautinis maratonas“. Kaip supratau, „Tarptautinis maratonas“ iš pradžių neketino organizuoti bėgimo Kaune, bet paskutinę minutę juos Eurovaistinė parėmė pinigais ir jie vis dėl to nusprendė organizuoti šį bėgimą, pavadinę jį Eurovaistinės Kauno pusmaratoniu. Dariaus ir Girėno sporto centras savąjį pusmaratonį pervadino Ąžuolyno bėgimu. Abi organizatorių komandos buvo ambicingos ir pasiekė savo tikslus — Kaune suorganizavo ir įvykdė kasdien po pusmaratonį.

Dariaus ir Girėno sporto centro organizaciniai gabumai yra gana mėgėjiški, o Tarptautinio maratono komanda — tikri profesionalai. Viešojoje erdvėje apie Ąžuolyno bėgimą buvo beveik negirdėti, o Eurovaistinės pusmaratonis buvo išreklamuotas kaip reikiant. Viešinimo rezultatai atsispindėjo dalyvių skaičiuje — Eurovaistinės pusmaratonyje dalyvių buvo maždaug penkiskart daugiau nei Ąžuolyno bėgime.

Ąžuolyno bėgimas 2015

Nors bėgau pusmaratonį, atrodau kaip po maratono

Aš ketinau dalyvauti abejose varžybose, tačiau Eurovaistinės pusmaratonio data sutapo su Bikierniekų pusmaratoniu Rygoje, į kurį buvau užsiregistravęs daug anksčiau, todėl dalyvavau tik Ąžuolyno pusmaratonyje.

Pačios varžybos labai patiko, graži trasa, gera organizacija. Kartu su pusmaratoniu tuo pačiu metu vyko ir 10 km bei 5 km varžybos. Pusmaratonio distancija yra 21,1 km ilgio. Todėl organizatoriams visuomet iškyla problema, ką daryti su papildoma 1,1 km atkarpa?

Papildomą atkarpą labai sudėtinga (praktiškai beveik neįmanoma) suorganizuoti, nes reikia kažkokiu būdu atskirti skirtingas distancijas bėgančius dalyvius ir vieniems paskirti papildomą ratą, o kitiems ne. Įvairiose varžybose tą papildomą mažąjį ratą esu bėgęs ne kartą, tačiau dar niekada nebuvau matęs jo teisingai įgyvendinto. Dalyviai dažnai būna supainiojami, vieni iš vis nebėga papildomo rato, kiti bėga jį kelis kartus. Pavyzdžiui, 2009 Vilniaus maratone organizatoriai pridarė klaidų papildomame rate, o vėliau diskvalifikavo 55% maratono dalyvių.

Tai štai, Ąžuolyno bėgime pirmą kartą pamačiau idealiai suorganizuotą papildomą ratą. Jis buvo bėgamas PRIEŠ pagrindinį ratą. Todėl pusmaratonio startas buvo anksčiau negu kitų distancijų startas. Mums buvo paaiškinta kaip ir kur bėgti. Beje, normaliai paaiškinti pavyko tik todėl, kad pusmaratonį bėgo viso labo 34 bėgikai. Jei būtų buvę bent 100 ar 200 dalyvių, tai organizatoriams taip lengvai nebūtų pavykę. Tylų pranešėjo balsą girdėjo tik prie starto pirmosios 2-3 eilės bėgikų. Kadangi mūsų iš viso tebuvo 2-3 eilės, tai girdėjome visi. Kai vienas bėgikas dar kartą perklausė kaip ir kur bėgti, pranešėjas atrodė suirzęs, kad jam tenka trečią kartą aiškinti. Jei dalyvių būtų tiek, kiek buvo Eurovaistinės pusmaratonyje, tai 80% dalyvių būtų nieko nesupratę.

Bėgti šiaip buvo gana sunku, diena buvo karšta. Vandens buvo tik vienoje vietoje. Norėtųsi, kad tokią karštą dieną būtų jo daugiau. Labai patiko varžybų trasa. Bėgome Vaižganto gatve. Man ši gatvė buvo netikėtas atradimas. Tai turbūt gražiausia Kauno gatvė. Gana siaura, šviesi ir saulėta gatvelė. Gražūs pastatai, keli seni šimtamečiai medžiai. Dešinėje pusėje nuo kalno atsiveria Kauno panorama, slėnyje matyti visas senamiestis.

Varžybas pradėjau lengvai, pamažu greitėdamas bėgau vis greičiau ir greičiau. Nenorėjau labai spausti, nes rytoj laukė kitas pusmaratonis. Finišo laikas 1:39:36. Ne kažin koks rezultatas, bet buvau juo patenkintas.

Po finišo medalio niekas nedavė, teko gerai paieškoti, kur juos dalina. Varžybas filmavo ir tiesiogiai transliavo kažkokia televizija — nekasdienis įvykis Lietuvos sporto padangėje. Buvo kalbama, kad varžybose dalyvavo daug įžymybių ir žvaigždžių, bėgusių „5 km maratoną“. Deja, man nepavyko pamatyti nei vienos iš jų. Vienintelė žvaigždė, kurią mačiau, buvo Šviesos karys Rimantas Butkevičius. Šis 52 m. vaikinas tądien bėgo pusmaratonį, bet iš tikrųjų ruošėsi dvigubo ultratriatlono varžyboms: 7,6 km plaukimas, 360 km važiavimas dviračiu ir užsigardžiavimui dviejų maratonų (84 km) bėgimas. Man kraupu nuo bet kurios iš šių distancijų, jau nekalbant apie visas tris vienu metu.

Rēzeknes pusmaratons 2015

Sudalyvavau pirmosiose šio sezono varžybos – Rezeknės pusmaratonyje. Po pernai metų bėgimo bijojau šios trasos. Trasoje yra 2 nemaži kalniukai, bėgant 4 ratus juos įveikti reikia iš viso 8 kartus. Pernai buvo labai šalta, lijo lietus ir pūtė stiprus vėjas, tad Rezeknės trasa man buvo įsiminusi kaip labai sunki.

Šiemet ji tokia sunki nebuvo. Trasa buvo nežymiai pakeista į geresnę pusę. Buvo ištiesinta 500 m vingių, bet atsirado vienas 180° posūkis. Oras buvo geras, be vėjo, kartais net išlįsdavo saulutė. Iš Vilniaus kelias, kaip į užsienį, buvo netolimas, apie 260 km. Išvažiavę apie 7, vietoje buvome prieš 11. Atsiėmiau numerius, apšilau. Žiemą treniravausi prastai, tad didelių lūkesčių šiandien nekėliau. Būtų pakakę, jei būčiau nubėgęs per 1:40:00. Nes trasa turėjo būti sunki.

Rezeknės pusmaratonis 2015

Pradėjome bėgti su Arūnu iš Šviesos karių

Pradėjome bėgti dviese su Arūnu iš Šviesos karių. Pirmąją pusę kelio bėgome lengvai, pasiplepėdami. Aš vis laukiau, kada bus tas sunkumas, bet sunkumo vis nebuvo. Pradėjęs trečią ratą, supratau, kad sunkumas buvo ne trasoje, o mano galvoje. Jokio sunkumo šiandien nebus. Jutau jėgų perteklių, todėl šiek tiek paspartinau žingsnį. Trečio rato gale mane pasivijo ir pradėjo lenkti vietinis latvis. Jėgų turėjau nemažai, tad pradėjome lenktyniauti. Porą kilometrų bėgome koja kojon, bet užkopus ant kalno jis ėmė atsilikti.

Nuo kalno viršūnės pamačiau apačioje už 200 metrų bėgantį Rolandą Kazlą. „Kodėl gi man jo nepavijus?“, pamaniau. Spaudžiau kiek galėjau, jėgų jau nebetaupiau. Sumažinau atstumą iki 100 m, bet ties posūkiu Rolandas atsisuko ir mane pastebėjo. Supratęs mano kėslus jis taip pat paspartino žingsnį ir ėmė tolti. Iki finišo dar buvo likęs apie kilometras, bet daugiau nepavyko sumažinti atstumo. Taip Rolando ir nebepavijau.

Rezeknės pusmaratonį nubėgau per 1:34:52 — gerokai greičiau negu tikėjausi. Situacija po žiemos gal visgi ne tokia jau ir bloga. Nors pernai šią trasą buvau įveikęs per 1:27:42. Štai kodėl man trasa tuomet pasirodė sunki — todėl, kad greitai bėgau. Šiaip ar taip rezultatu buvau labai patenkintas, nuotaika dar kelias dienas po varžybų buvo puiki. O kai nuotaika puiki, tai ir treniruotis lengva.

Varžybos buvo tvarkingai organizuotos, registracija nebrangi. Registruojantis iš anksto į visus 7 Latvijos pusmaratonius, kaina už vienas varžybas yra tik 10€. Ir tuomet tampa nebeaišku, kodėl Nike pusmaratonis kainuoja 25€. Gal todėl, kad prieš 15 minučių vėluojantį startą dar būtinai turi sugroti pasamdyti muzikantai, nors kepina 30° karštis? Užsiregistravau į visus 7 Latvijos pusmaratonius. 4 iš jų sutampa su varžybomis Lietuvoje, gaila.

Bėgimo klaidos, kurias man pavyko ištaisyti

Surašęs pasižadėjimus taisyti klaidas 2015 metais, pažiūrėjau, kokias klaidas man jau yra pavykę išsitaisyti.

running-skeleton

1. Per greitas startas varžybų pradžioje

Iki šiol dar atsimenu, kaip šokinėdavo širdis laukiant starto šūvio pirmaisiais ir antraisiais bėgimo metais. Kiekvienos varžybos sukeldavo didžiules emocijas. Po šūvio pasileisdavau pirmyn kaip nuo grandinės nutrūkęs šuo. O antroje varžybų pusėje būdavau toks pavargęs, kad vos pasiekdavau finišą.

Tie laikai seniai jau praeityje. Emocijų dabar daug mažiau, o sunkaus darbo daug daugiau. Nuo pirmųjų metrų bėgu šaltakraujiškai, stebiu savo savijautą, kontroliuoju pastangas. Dabar bėgu protingiau, jėgas paskirstau tolygiau. Nors kartais ir pasiilgstu adrenalino antplūdžio, visumoje daug geriau jaučiuosi, kai kontroliuoju varžybų eigą nuo pirmųjų metrų.

2. Per dideli lūkesčiai

Pirmąsias 10 ar daugiau varžybų, kiekvieną kartą bėgdamas pagerindavau savo asmeninį rekordą. Bet aš vis tiek nebūdavau savimi patenkintas, nes norėdavau būti pagerinęs daug didesniu skirtumu. Taigi, nors rezultatai gerėjo, mano pasiekimai manęs nedžiugino. Vėliau asmeninių rekordų šaltinis pradėjo sekti, rezutatai nusistovėjo. Aš buvau taip įpratęs prie nuolatinių rekordų, kad mano bėgimas man atrodė visiška katastrofa.

Ir tik visai neseniai, nuo 2013 metų sezono, susitaikiau su savimi. Išmokau atsipalaiduoti, nebekėliau sau nežmoniškų tikslų. Kai sumažėjo lūkesčiai, iškart tapau labiau patenkintas savimi. Pamažu rezultatai pradėjo gerėti. 2013 metais po labai ilgos pertraukos pagerinau pusmaratonio rekordą. Viskas vien todėl, kad sumažinau lūkesčius, nustojau iš savęs per daug reikalauti.

3. Labai lėta kadencija

Bėgdavau dideliais šuoliais, bet reta kadencija. Nemažai skaičiau internete apie bėgimą, visur būdavo pabrėžiama, kad geriausia kadencija yra 90 rpm. Ėmiau bėgioti su sekundometru ir skaičiuoti žingsnius. Mano kadencija buvo tik apie 80-85 rpm. Bandydavau žingsniuoti tankiau, bet toks judesys man atrodė labai nenatūralus. Todėl kai tik neskaičiuodavau žingsnių, iš kart pereidavau prie ilgų retų šuolių. Keletą metų nebuvo jokio progreso. Gal taip ir nebūčiau išmokęs bėgti aukšta kadencija, bet pradėjau važinėti plentiniu dviračiu. O dviratyje turėjau kadencijos matuoklį, į kurį nuolatos žiūrėdavau. Taip per vieną 2011-ųjų vasarą išmokau minti dviračiu 90 rpm kadencija, o tuo pačiu ir bėgti.

4. Bandymas atsigriebti už praleistas treniruotes

Esu skaičių žmogus. Bėgimo laiką matuoju sekundėmis, netgi jei bėgu porą valandų. Atstumą matuoju metrų tikslumu, netgi jei bėgu keliasdešimt kilometrų. Visur, kur tik galima ką nors išmatuoti, mėgstu tvarką ir tikslumą. Todėl, praleidęs treniruotę, mėgindavau klaidą ištaisyti. Kad tiksliai surinkčiau reikalaujamą kilometražą, praleistą treniruotę nubėgdavau vietoje artimiausios laisvos dienos. Taip elgiausi, kol gavau savo pirmą ir vienintelę rimtą traumą. Besiruošdamas 2006-ųjų Vilniaus maratonui bėgiojau pagal skaičių lenteles, visiškai neatsižvelgdamas į kūno siunčiamus signalus. Bėgiojau, kol nuo blauzdos kaulo pradėjo plyšinėti raumenys su visu antkauliu.

Po traumos vieną mėnesį praleidau lovoje. Net į tualetą galėdavau nueiti tik užsikniaubęs ant turėklo. Gavau tokią puikią pamoką, kad nuo to laiko jau 9 metai nesu patyręs jokios traumos. Žinoma, esu jautęs visokių skausmelių šen bei ten, tačiau traumos, kuri trukdytų bėgimui, daugiau nebeturėjau. Ir esu tikras, kad kol klausysiuosi kūno, jos ir neturėsiu.

5. Šleiva kreiva bėgimo technika

Ilgą laiką buvau nepatenkintas savo bėgimo technika. Bėgdavau sukumpęs, rankomis mojuodavau kaip šienpjovys, kojas nuo asfalto vos atplėšdavau. Tikras šlep-šlep bėgikas, kaip save vadindavau. Bet sugebėjau didumą bėgimo technikos klaidų ištaisyti greičio treniruotėmis.

Pirmuosius 4 metus bėgiojau vien tik ramiu tempu, apie 70% max pulso. Nors atstumai siekdavo 20-30 km, greičio treniruočių visai nedarydavau. Net nebuvau girdėjęs, kas tai yra. Vėliau, kai pradėjau ne tik bėgioti, bet ir skaityti mokslinę bėgimo literatūrą, manydavau, kad greičio atkarpos skirtos tik profesionalams, o ne man, paprastam mėgėjui. Bet 2009 metų vasarą teko garbė treniruotis pas trenerį Praną Šaučikovą. Jis parodė, kas yra greičio treniruotės, kas yra specialūs bėgimo pratimai. Viskas, ką buvau skaitęs teoriškai, pas trenerį dariau ir praktiškai. Nuo greičio treniruočių mano rezultatai pradėjo gerėti.

Ilgainiui pastebėjau, kad greičio treniruočių pašalinis efektas buvo daug gražesnė bėgimo technika. Vienintelis bėgimo technikos elementas, kurio nepavyksta ištaisyti — tai sukumpusi laikysena. Šitą bėdą turiu ne tik bėgdamas, bet ir eidamas, stovėdamas, sėdėdamas. Netgi gulėdamas! (Taip, tai įmanoma.) Kupros tiesinimą reikės spręsti kompleksiškai, ne tik bėgimo takelyje, bet ir šiaip gyvenime. Pirmas žingsnis: mažiau sėdėti sukumpus prie kompiuterio.

Kaip išvengti traumų?

Harwardo gimnazijoje, kurioje vaikai paruošiami stojimui į Harwardo universitetą, buvo atliktas tyrimas. Vaikai buvo matuojami įvairiais būdais visą parą – ką valgo, kiek miega, kaip ir kiek sportuoja, kaip sekasi mokslai ir pan.

Traumos labiausiai priklauso nuo miego

Traumos labiausiai priklauso nuo miego

Paaiškėjo, kad traumų tikimybė labiausiai priklauso nuo miego. Būtina miegoti ne mažiau kaip 8 valandas per parą. O dar geriau — 9 valandas.

Antroje vietoje esantis rodiklis pagal traumų tikimybę — amžius. Žinoma, pakeisti savo amžių nėra taip jau paprasta. O štai pamiegoti ilgiau tikrai nėra neįmanoma. Aš šiemet esu pasiryžęs miegoti tiek, kiek pridera.

Pasižadėjimai 2015 metams

Akis kartas nuo karto užkliūna už visokių straipsnelių iš serijos 10 didžiausių bėgimo klaidų.

Ta proga susidariau sąrašą savo klaidų, kurias po daug bėgimo metų vis dar darau. Kurias atėjo laikas imti ir vieną kartą ištaisyti.

1. Nedarau raumenų tempimo pratimų.

Pirmus du-tris bėgiojimo metus visiškai nei karto nedariau tempimo pratimų. Paskui perskaičiau, kad jie reikalingi, bet taip jų ir nepamėgau. Man jie atrodo tik laiko gaišimas. Niekada neturėjau problemų su raumenų mėšlungiu ar šiaip kokiais skausmais. Tačiau žinau, kad nepratampytas raumuo trumpėja, jo maža judesio amplitudė. Su tokiais raumenimis greitai nepabėgsi. Ir šiaip nuolatos jaučiuosi kažkoks stangrus, nerangus, medinis. Todėl šiais metais darysiu tempimo pratimus.

2. Nepakankamai miegu

Dažnai būna, kad miegu tik po 5 valandas. Būna, kad naktį mažai miegojęs sekantį vakarą vėl sėdžiu prie kompiuterio, prisigalvoju visokios neatidėliotinos veiklos. Staiga pastebiu, kad jau trečia nakties, o keltis reikia aštuntą. Ir vėl liko miegoti tik 5 valandos. Niekada nebuvau tokiu savo režimu patenkintas, bet ydingą ratą vis suku ir suku iš naujo. Be tinkamo poilsio nebūna nei gerų pasiekimų sporte, nei moksle, nei darbe. Sunormalizuoti miego režimą teoriškai nesunku — tiesiog reikia trupučio valios. Šiemet aš jos surasiu.

3. Lengvose treniruotėse bėgu per greitai, sunkiose — per lėtai

Lengvos treniruotės tam ir yra lengvos, kad per jas pailsima, o per sunkias treniruotes galima pavaryti. Deja, kai turiu daug jėgų, labai sunku prisiversti stabdyti savo arklius. Taip atsistatymo treniruotė nejučia pasibaigia tempiniu greičiu, o tempinė treniruotė sekančią dieną tempinio greičio taip ir nepasiekia. Šią klaidą dažnai darydavau bėgimo karjeros pradžioje, dabar darau rečiau, bet vis dar pasitaiko.

4. Nepakankamai apšylu prieš varžybas, neužbėgioju po varžybų

Nepakankamai apšylu — ne tas žodis. Pernai Kėdainiuose atvažiavau likus 1 minutei iki starto. Nuskuodžiau bėgte į salę, pačiupau numerį, jį prisisegiau jau kirtęs starto liniją, bėgdamas. 2012 Nike bėgime atvažiavau prie starto su dviračiu, mečiau dviratį kolegai po kojom kad pasaugotų, o pats iš karto pasileidau bėgti — vėlavau į startą apie 3 minutes. Tokių nuotykių patyriau ne vieną ir ne du. Apšilimą padaręs kaip reikiant esu gal vos kelis kartus. Ar tik nebus šis punktas glaudžiai susijęs su 2 punktu?